Vasara yra gerai. Ta prasme,jaučiu, kad jau pasiekiau tą aukščiausią vasaros euforijos tašką.
Kai niekas nerūpi. Tik atsikelti,prie kokios jūros nulėkti,aišku dar prieš tai valandą išsirangyti lovoje, pasidžiaugti saulės spinduliais pro langą, tada nueiti į dušą... O vakare terasoje susirangyti su knygą rankose,ahh..

Šiuo metu skaitau knygą 'O paskui',kurioje daug kalbama apie mirtį, kas bus po jos,kada ji pas mus atsėlins ir panašiai. Ir kažkaip pagavau save galvojant, kad aš jos nebijau. Ta prasme, kiekvienam duota sava valanda ir tu nieko nepakeisi. Tu tik dar vienas žaidėjas gyvenime.Tavo vieta pakeis kasnors kita. Taip turi nutikti ir tiek. Nežinau ar taip gerai galvoti ar ne, bet šiuo metu aš turiu viską ko noriu, tad manau svarbiausia gyventi, išmokti gyvenimu mėgautis lyg desertu. Juk  mirtis neišvengiama.Graudu,bet tiesa.Svarbiausia netapti užsisedėjusiu ciniku namuose ir ištikrųjų gyventi. Nekalbu, apie tuos pasakymus,kad reikia  viskuo rizikuoti iki dugno: gerti,rūkyt ir galvoti,kad tu jaunas-tau viskas galima.. Tiesiog kiek tik galima dažniau daryti save laimingu.

manau,linkėdami  laimės mes banalus, bet tai viskas ko reikia

p.s aš tikiu, kad žmogui mirus jo siela atgimsta kitoje būtybėje.